Lietuviškas sodybos alaus stilius

[null]

pradedam aptarti Lietuvišką sodybos alaus stilių. Koks jis. Prašome pastabėjimus kloti šioje temoje.

@ ersitkis išvardijo tokius šiam stiliui būdingus bruožus.
- Pagrinde bazinis salyklas (daugiausiai naminis)

- Naminiai apyniai (iš sodybos)

- Kontinentinės mielės (Latviškos)

- Gali būti dedama deginto cukraus (spalvai ir skoniui)

- Gali būti dedama namie paskrudinto salyklo (spalvai ir skoniui)

- Nevirtos misos,

- Tirštas,

- Neskaidrus,

- Gana saldus (dėl salinimo didelėje temperatūroje)

- Nelabai kartus (dėl naminių apynių)
Toks naminis alus buvo daromas Akmenės-Joniškio krašte.

[null]

savo ruožtu manau, kad šiam stiliui dar būdinga ir salyklinių grūdų įvairovė. Neveltui senoliai sakydavo "Rugiai - dėl putojimo, avižos - dėl baltumo, miežiai - dėl saldumo, kviečiai - dėl gardumo, žirniai - dėl putos." Tačiau vėliau matyt procesui paprastėjant ir atsiradus progai įsigyti salyklo vis dažniau naudojamas vien miežių salyklas.

Salyklas modifikuojamas alaus virimo metu: kepamos mentalo duonelės, paskrudinamas įkaitusiais akmenimis kaitinant misą (jei naudojami akmenys temperatūros kėlimui). Taipogi atskirai paskrudinami grūdai, arba miltai, kurie vėliau dedami į mentalą.
Apyniai kaip taisyklė naudojami ne kartus maks iki 3,5 AA. (Stipresni apyniai atsirado tik po Antro pasaulinio karo) Tačiau, kartumas gali įvairuoti. Reikia pastebėti, kadangi misa dažniausiai būdavo neverdama, apynių kartumas būdavo ištaukiamas verdant apynių arbatą, arba darant apynių košeles.

[konung]

Kad jau kai ką pakartojom, tai pakartosiu ir klausimą. Ant kiek griežtai žiūrėtume į stilių. T.y. turi atitikti daugumą komponentų pvz pasiskrudinu salyklą, naudoju apynius. bet verdu ir net skaidrinu specialiai. Tačiau vyrauja salyklinis skonis ir vos lietuviškų apynių kvapas. Užskaityti ar ne?

Pabandysiu patikslinti klausimą. Ar sodybos alus PRIVALO atitikti visus tradicinius darymo ypatumus ar gali orientuotis tik į dalį jų?

[Modeslovas]

Na kadangi stilus Lietuviškas alus tai manu ingridientai turetu būti Lietuviški, pvz. birzu krasto salyklas , ar kitas lietuviškas(nebūtinai namuose daigintas). Apynys nuo patvores (tik gaila kad nekokie tie patvoriniai), bet manau laikuj begant užsiauginsim ir saaza koki savo darže ar koki veislini Lietuviška )). O su mielem jau sunkiau (

[null]

Mes nekuriam tikslaus cheminio junginio, todėl nemanau, jog apskritai yra verta spraustis save į griežtus rėmus. Jei taip darytume, netobulėtume. Tiesiog reikia daryti alų atsižvelgiant į kai kuriuos būdingus bruožus, stengtis jais vadovautis, bet aklai nesekti jais:) Aišku jei norime grynuolio, tą turime daryti. Svarbu, kad vertintojas pajaustų stiliui būdingus bruožus:)

Šiaip mano manymu, galima įvairiai žaisti. Pvz misą pavirti tik 10-15min:), naudoti mažai modifikuotą salyklą, žemo ibu apynius (jokių citrusų), maišyti juos su laukiniais apyniais. Mieles galima ir pamaišyt, dalį dėti kepimo dalį alaus mielių. Šiaip kažkodėl nutariau jog Leuven mielės labai tiktų kaimiškam LT alui (duoda biški pienarūgštės) .

Paragaukite Paliūniškio Senolių Senovinį. Ten tai bent mielių skonis:)

[erstikis]

1) Sutinku su Modestu, kad stiliui būtų naudojami bent jau Lietuvoje pagaminti salyklai ir Lietuvoje užauginti apyniai.

2) Skonyje turi dominuoti salyklas, bet ne apyniai.

3) Dėl misos pavirimo 10-15 minučių nieko blogo neįžvelgiu.

4) Išskirčiau šį stilių į du "Keptinis" ir "Darytinis".

5) Mielių Lietuviškų tikrai nerasim, tad bent jau turėtų būti naudojamos Europai būdingos mielės, bet ne "amerikoniško" stiliaus.

6) Darymo būdas neprivalo būti "akmens amžiaus", kadangi laikas nestovi vietoje ir alaus darymo technologija tobulėja.

7) Apyniavimo klausimas savaime išsisprendžia - (beveik) neverdant misos, lieka tik tradicinės apynių arbatos ir panašūs būdai.

[Modeslovas]

Na spaustis i griežtus remus žinoma negalima ir nereikia. Jei isispausim tai visas verdamas lietuviškas sodybos alus bus "Pakruojo molis" na toks alus man labiausiai asocijuojasi su naminiu lietuvišku )). Oj kaip aš jo nemėgstu ))

[erstikis]

Aš jei nemėgstu kokio alaus, tai jo ir neverdu, bet nepeikiu nei vieno stiliaus

[Regis]

Sakyčiau, kad lietuviškas sodybos alus - tai greit pagaminamas alus.

Fermentuojamas vos parą ar kelias šiltoje t, brandinamas irgi trumpai - po kelių dienų jau buvo geriamas. Aišku, kaip neigiamas šalutinis šio proceso reiškinys - sprogstančios statinės arba periodinis slėgio nuleidinėjimas. Bet pats gamybos procesas neturėtų trukti ilgiau nei savaitę.

[erstikis]

Uošvis pasakojo, kad kai jo uošvis darydavo alų, tai po kelių dienų alus jau rūgštėti pradėdavo Todėl išvada tokia: kuo greičiau išgersi, tuo skanesnis alus bus.

[null]

@Regis

"lietuviškas sodybos alus - tai greit pagaminamas alus."

Dėja, norėčiau paneigti tokį teiginį, nes toks alus buvo verdamas dažniau šermenims. Aišku alaus - giros buvo pasidaroma. Tačiau, net žemaičiai sakydavo, joga alų užgavėnėm reikia ruošt tuojau po Kalėdų. Žemaitijoje Užgavėnės be alaus ne Užgavėnės. Matyt, tik vėliau pradėjo dominuot greitas alaus gaminimo būdas. Atsiradus poreikiui greitai ir pigiai pasigaminti alkoholio. Kadangi tai nesenas reiškinys,todėl jis būtent formuoja tokį kaimo alaus vaizdinį.

[erstikis]

Uošvis iš atminties pasakojo, kad alaus darymo procesas (nuo pasiruošimo iki mielių sudėjimo) trukdavo ne vieną parą. Aišku ir kiekiai būdavo 100-150L per kartą (šienapjūtei, vestuvėms, ...). Tai galima įsivaizduoti kiek laiko užimdavo vien tokio kiekio vandens užvirinimas ir misos savaiminis ataušinimas.