Aludarių forumas

Sveiki, aludariai. Nors esu išviręs ne vieną dešimtį alaus partijų, bet imperinis stoutas dar man nepažabotas
Norėčiau, kad pasidalintumėte savo patirtimi. Planuoju virti didelį alų ilgam brandinimui. Noriu, kad net ir po kelių metų atidarytas jis būtų nenusausėjęs, klampus ir nepersigazavęs.
Internetuose pilna visokių rekomendacijų su salinimo temperatūromis ir t.t. bet man pačiam būtų smagiau, kad jūs pasidalintumėte savo pavykusiu receptu, salinimo, fermentacijos temperatūromis. Ar pilnai išfermentuojat ar nutraukiat, nepasiekus galutinio FG ir pan.

Nors mano imperinis patapo miežių vynu, dariau pagal http://www.theelectricbrewery.com/forum ... hp?t=27428
1. Niekada nestabdyk alaus fermentacijos.
2. Salink žemai ir ilgai, tekink ilgiai ir lėtai, virk ilgai ir stipriai, fermentuok su min x4 milelių nei įprastai. Misos aeracija BŪTINA ir rimta.
3. Rimtus gėrimus reikia fermentuoti idealioje (ką gamintojas nurodo ant mielų per vidurį) ir ypač stabilioje temperatūroje.
4. Venk oksidacijos perpylinėdamas/buteliuodamas.

Sveiki,
o kokia profilaktika alaus nenurūgštėjimo ilgo saugojimo, sakykim poros metų.Turiu omeny ne infekcinio,o nuo tamsiųjių salyklų?

tai kai girdi,kad po poros mėnesių nurūgštėjo alus ,tai gali tvirtinti,kad tai infekcinis nurūgštėjimas? Jei eliminuoti infekciją,tai pusės metų ir pusantrų metų juodųjų alų pH neturėtų stipriai skirtis,ar ne?

Su soda staute atsargiai, gali gautis tamsus porteris.

Maistra, geras pastebėjimas dėl "degėsių", nes net 200 ir 300 g degintų miežių kiekis duoda didelį skirtumą. Pastebėjau dar ir tokį fyntą, kad degėsiai labai gražiai draugauja su avižiniais dribsniais, t.y. dedant avižinių dribsnių, degėsių kiekį galima kiek padidinti, + alaus skonyje tai gražiai susižaidžia, nes avižų dribsniai degėsį kiek pašvelnina.

Geras RIS yra iššūkis, nelengvas stilius, bent man.
Reikia tvarkingo recepto, t.y., protingo salyklų parinkimo (tik nereikia galvoti, kad jau traiškant mestelsi papildomą saują - bus gerai), apynių balansui, mielių, tinkamų norimam/siekiamam ABV ir tinkamai paruošto vandens. Ta prasme, padirbėti su vandens chemija. Nes pasakojimai, kad nurūgštėjo tamsus alus, kažkiek kelia šypseną. Salyklinis degintų rūgštumas, kaip toks, jei būna, būna iškart ir vargu ar labai ryškėja su laiku. Su soda karbonatų kiekis reguliuojasi, bet reikia sekti Na kiekį, kad nepadauginti. Tam reikalui kreida tinka labiau.
Salinti reikia, kol susisalins, ne ilgiau Tekinti greitai tikriausiai nepavyks, bo misa net tiršta, greitai neteka, nors, rodos, galėtų.
Virt ilgai ir intensyviai, nes pageidautina nugarinti didelį kiekį vandens (skersvėjis, nunešantis garus, pageidautinas, o dar geriau virti lauke). Fermentuoti iki visiškos pabaigos, nes kitaip galvoti apie ilgą brandą neteks.

Peckeli, skamba kaip tamsaus alaus virimo "Tėve mūsų" - praktiškai visa esmė vienoje vietoje

O aš dadėsiu normalią misos aeraciją, deguonimi, ne perpilant iš vieno indo į kitą.
Amen.

O ar jau taip būtina aeruoti? Gal geriau naudot antros ar trečios kartos ("šlapias") mieles? Jei neklystu - aeravimas reikalingas, kad mielės gautų iš misos kuo daugiau deguonies ir geriau "pasidaugintų" (o antros kartos kubile ten jų bus tiek, kad net gal per daug, ta prasme jei pilant tiesiai ant jų)?

Tai tu ir ne aeruok, tik kitiems to nepatarinėk.

Koks maždaug vandens profilis turėtų būti?

Tai aš turiu Brun water calculator, geras daiktas tik trūksta žinių būtent apie tie RA reikšme, kas aiškiau papasakotų. Gal plačiau galima?

Lrytas1 > O tai tipo aeracija kam tada reikalinga? Ne tam, kad į misą patektų deguonies, kuris reikalingas mielėms pasidauginti?

Kai mielės dauginasi jų ne tik kieki didėja, bet ir ne kai kurių medžiagų į alų jos išskiria.

Etilo spiritą